Kelionės – mano magija ir manija, todėl labai norėčiau gyventi lagaminų ritmu… Pamatyti vieną ar kitą šalį, susipažinti su kitokia kultūra, parsivežti neblėstančius įspūdžius – šios svajonės įsišaknijusios mano širdyje ir išsitrins tik įgyvendintos. Svajonių kelionių labai daug ir vargu ar galėčiau jas surikiuoti pagal kažkokius preoritetus. Juk persikėlus per vandenynus, nuskridus į tolimus kontinentus, vaikštant po kitais žvaigždynais, kvėpuojant egzotiškais aromatais, stebint neįprastų spalvų žaismą nejučia užplūsta naujos kūrybinės mintys ir tu jauti, kaip gera pabėgti nuo įprastos gyvenimo orbitos, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis (mažiausiai tūkstančiu rakursu). Aš mėgstu keliauti po istoriją ir mitologiją žingsniuodama senųjų civilizacijų pėdsakais, kaip kad tai dariau Graikijoje. O dabar tiesiog traukte traukia į Maltą – teisėtai laikoma civilizacijų kaleidoskopu. Ši sala buvo įvairių kultūrų sankirta ir visos jos čia paliko savo pėdsakus. Mdina su gatvių labirintais, Valletta (tarsi mano garbei pavadinta) su romėnų katakombomis ir įspūdingomis akmeninėmis šventyklomis, Gozo sala, kurioje pasak legendų nimfa Kalipsė įsimylėjusi Odisėją laikė jį 7 metus uždarytą grotoje – visa tai senųjų kultūrų ištakos. Pažinus jas supranti, kas pats esi… Ne ką mažiau įspūdinga pažinti meno kultūrą, istoriją, kad ir magiškoje Prahoje, kurios nepaprastas žavesys slypi kruopščiai sukurtose architektūros detalėse. Kaip norėčiau pasivaikščioti siauromis jos gatvelėmis, sutemus pasigrožėti vaizdu nuo Karolio tilto kai tolumoje matyti dramatiškų skulptūrų procesija, tamsiai raudoni gotikiniai bokštai ir baroko kupolai, o po to aplankyti Gugenhaimo muziejų Niujorke, kad suprasčiau, koks nuostabus virsmas mene įvyko bėgant amžiams. O dar mane labai žavi maisto kultūra ir jos subtilybės ir skirtybės visame pasaulyje. Užsikrėčiau tuo Italijoje ir labai norėčiau pažinti kitų šalių maisto kultūrą, o labiausiai turbūt Indijoje, kur prieskonių aitrumas ne tik kutena visus receptorius, bet ir atskleidžia jų kelią iki mūsų. Arba dar Norvegijoje paragauti tikrojo snieginio krabo, omaro ir alpti nuo šviežios lašišos skonio. O girl kažkur pietų Prancūzijoje, Saan Tropeze mėgautis gurmaniška vakariene su taure gero vyno baltų skėčių fone. Šis miestelis mane jau senokai vilioja dar ir savo naktiniu gyvenimu, galimybe sutikti garsenybių Kanų festivalio metu ar iki soties pasimėgauti vėju ir saule plaukiojant jachta. O dar aš labai noriu į Afriką. Laukinę, romantišką, tolimą, karštą, paslaptingą, kitokią… Noriu, bet bijau, nes Afrika nežinoma, nes Afrikoj valdžia keičiasi kas savaitę, nes liūtai kandžiojasi, o drambliai mindžiojasi, nes ten ligos, o nuo jų reikia skiepytis, nes… bet noras didesnis nei baimė. Juk Viktorijos krioklys toks įspūdingas, merkia savo purslais aplink žaliuojančius atogrąžų miškus, o Zambezės upė siūlo daugybę aktyvių pramogų, kurios papildytų adrenalino atsargas ko gero labai ilgam. Panašiai pasijaustum ir Kenijoje stebėdamas laukinius gyvūnus. O įdomiausia Afrikoje man – vietiniai amatai ir apskritai laukinis Afrikos genčių gyvenimo būdas. Smalsu būtų stebėti kai moterys renka medvilnę arba verda makadamijos riešutų sviestą, kurį mes naudojame kaip kūno kremus. Arba kaip vyrai prasimano maisto medžiodami, žvejodami, arba stebėti kokį Vudu ritualą, o girl tiesiog grožėtis keistais šokiais. Tikra egzotika… Na bet jei dabar lemta išsipildyti bent vienai mano svajonei, tuomet labiausiai šiuo metu noriu į Sant Peterburgą. 7 dienų kelionėje neįmanoma patirti visos šio miesto didybės, bet prisiliesti prie jos būtų tiesiog magiška. Vykčiau autobusu, kadangi kelionė netrunka ilgai (išvykus ryte iš Vilniaus vakare būčiau jau viešbutyje Sant Peterburge) ir nepavargsti, o be to vykstama per Latviją ir Estiją, kurias irgi šiek tiek pamatai per autobuso langą. Jau patį pirmą vakarą norėčiau apsilankyti bent viename garsiųjų Peterburgo teatrų, o jei nepavyktų, tuomet pasinerti į rusiškos virtuvės subtilybes su caro verta vakariene. Na o kitą dieną skirčiau apžvalginei ekskursijai. Aplankyčiau legendinį kraislerį Aurora. Šis laivas prišvartuotas Petrvoskos krantinėje, ne tik paminklas, skirtas Rusijos laivų statybai, bet taip pat Sovietų epochos simbolis, pavadintas fregatos, kuri didvyriškai gynė Petropavlovską – garbei. Aplankyčiau Petropavlovsko tvirtovę su soboru, kuriame palaidoti Rusijos carai, pasivaikščiočiau pagrindine Peterburgo gatve, Nevskio prospektu. Aleksandro Nevskio Lavroje Nekropolyje palaidoti Čaikovskis, Lomonosovas ir daug kitų didingų asmenybių. Ypač norėčiau atiduoti pagarbą Čiakovskiui už baletą Spargtukas. Vėliau turbūt norėčiau pasiplaukioti įspūdingais kanalais kaip Venecijoje arba pasigrožėti daugybę pakeliamų tiltų, kurie nuleidžiami tik tam tikru metu ir jei nespėji, gali tekti ieškoti kitų būdų kaip persikelti į kitą Nevos pusę. Na o ko vertos Peterburgo baltosios naktys, kurios tęsiasi nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio (nepamatyti šio fenomeno būtų tiesiog nuodėmė, juk jis sutraukia daugiausiai turistų per metus) taip kad miegoti nėra kada. Juk reikia kitą dieną aplankyti rusiškajį Versalį Peterhofą su auksu dabintais fontanais. Dar kitą dieną Puškino miestą, Jekaterinos rūmus, garsėjančius kaip įspūdingas baroko šedevras su prabangiu eksterjeru ir garsiuoju gintaro kambariu. Dar kitą dieną būtinai norėčiau aplankyti vieną iš prabangiausių ir turtingiausių pasaulio muziejų – Ermitažą ir Isakijaus soborą, kuris mano manymu nelabai nusileistų net ir tadzmahalui. Žodžiu visa ta pasaka gali tapti realybe ir pakankamai prieinamomis kainomis. Tik reikia nepamiršti, kad reikalinga viza, gyvybės draudimas. Na ir aišku visas grožybes apžiūrėti taip pat kainuoja, nes šie objektai mokami, ir dar svarbiausia gera nuotaika, nes tik ji paverčia keliones svajonių kelionėmis… Septintą dieną grįžti į Vilnių ir jauti nostalgiją, sentimentai kaip kino filmo juosta skrieja pro akis ir taip norisi dar nors trumpam sustabdyti šias magiškas akimirkas. Pradėsiu nuo paryžiaus…