Kartais keliaujant nutinka taip, kad sutikęs žmogų negali su juo susikalbėti, nes kalbate skirtingomis kalbomis ir nė viena bendra. Arba susikalbi šiaip ne taip. Pavyzdžiui, Vokietijoje arba Austrijoje. Tada gelbsti muzika. Per radiją suskamba daina, pavyzdžiui, Bruce’o Springsteeno „Streets of Philadelphia“, ir abu nemokėdami viens kito kalbos sutariame, kad skamba puiki daina. Viena tų patirčių, kai supranti, jog mes, šio visatoje skriejančio luito gyventojai, nesame jau tokie skirtingi.

Praėjusį rudenį teko keliauti mašrutu Lietuva – Balkanai. Šalys ir keliai keisdavosi taip dažnai, kad nespėdavau aikčioti „kaip čia pas jus gražu“ ir pasakoti, kad Lietuvoje kalnais vadiname varganas 300 metrų kalvas.

Vairuotojai dažnai papasakodavo apie šalies istoriją. Taip sužinojau, kaip XX a. pradžioje atsirado Čekoslovakija (nes, kaip populiariai paaiškino iki Zvoleno apylinkių vežęs slovakas, Slovakijai reikėjo prie kažko jungtis ir buvo pasirinkta Čekija), kad Slovakijai toje šalyje teko podukros vaidmuo. Dabar realijos pakitusios – slovakai piktinasi, kad vengrai Slovakijoje nekalba slovakiškai. Tuo tarpu vėliau sutiktas Kosovo albanas padėtį apibūdino kiek kitaip – pasak jo, Slovakijoje, po karo prie jos prijungus vengrų gyventas žemes, pastarieji tiesiog nebuvo integruoti į visuomenę, iš ten problemos ir kylančios.

Ar žinojote, kad serbų armijos apsiaustame Sarajeve buvo surengtas moterų grožio konkursas – Bono parašė apie tai dainą „Miss Sarajevo“, jos muzikiniame klipe [http://www.youtube.com/watch?v=cuEt7EvPMVU] yra vaizdų iš to konkurso; kad pirmasis užpuolikų bombų taikinys buvo gimdymo namai; kad snaiperiai šaudydavo civilius ir juos pamažu pribaiginėdavo, tarsi susilažinę, kiek metrų nušliauš jų auka?

Išgirdus apie tokias baisenybes nestebina nei didžiulis nedarbas šalyje, nei tykantys, ką čia iš tavęs nugvelbti, čigoniukai.

Apskritai, kad ir kokie žmonės būtų (ar būtų įsivaizduojama, kad yra) skirtingi, visus juos vienija gerumas ir svetingumas. Kaip sakė gaiviųjų gėrimų furgono vairuotojas, sutiktas Slovakijos provincijoje, kaime žmonės pinigų neturi, užtat turi „veľké srdce“ – didelę širdį.