Laimė gyventi prie vandens arterijos

Išvykote pailsėti į Egiptą, nusiteikite, kad grįžus pirmasis klausimas, kurį daugelis užduos – „Tai kaip tos piramidės?”. Ir gink Dieve nebūsite aplankę vieno iš septynių pasaulio stebuklų, ar dar blogiau – užsiminsite buvę Luksore, pastebėsite kaip iš nuostabos nustėrs jūsų pašnekovai: „O kas tas Luksoras?“ Tai kaip Egiptas be piramidžių. Šį straipsnį skiriu tiems, kurie Egipto neįsivaizduoja be piramidžių, ir kad atskleisčiau vienos seniausių kultūrų lobynus, neapsiribojančius vien dar vaikų darželyje pieštomis piramidėmis.

Kairas ar Luksoras?

Pirmąkart atvykus į Egiptą, noras pamatyti vieną iš septynių pasaulio stebuklų – piramides – begalinis. Vis dėlto pasvėrus visus už ir prieš nuspręsta vykti pažintinei kelionei su Egiptu į Luksorą, o poilsinei ekskursijai – panardyti prie Rojaus salos. Apsilankymas Kaire paliekamas Dievo ar Alacho valiai.

Jei pasiryšite keliauti į Egiptą, jums pravers bent skurdokas arabų kalbos žodynėlis, viena svarbiausių frazių patikrinti jums „dovanas” gausiai siūlančius prekeivius – „mafish plius” (liet. neturiu pinigų). Palankią egiptiečių šypseną pelnysite pasisveikinę „Salem aleikum“, o jei krisite vietiniam į akį, pavymui jums gali šaukti ne tik „krasavica”, „beauty”, bet ir „gamile” (liet. gražuolė).

Ten, kur laikas sustoja

„Giftūno sala – ideali vieta pirmajai pažinčiai su povandeniniu pasauliu” – taip apie Rojaus salą vienbalsiai skelbia ekskursijas organizuojančios agentūros. Iš tiesų smaragdinis Raudonosios jūros vanduo skaidrus it krištolas. Plūduriuodamas paviršiuje netrikdydamas povandeninio pasaulio ramybės gali juo žavėtis, mat matomumas puikus. Koralų rifai, spalvotos žuvys, nuo prisilietimo užsidarančios margaspalvės kriauklės – tiesą sakant nedrįstu aprašyti nardymo įspūdžių, mat jausmas įrengus į povandeninę karalystę žodžiais neapsakomas. (Man tai priminė tokią kompiuterio ekrano užsklandą su įvairių formų, netikėtų spalvų derinių trupininėmis žuvimis, įdomia augmenija ir netikėto dydžio kriauklėmis – aut. past.). Rojaus sala, nors ir sausakimša nuo turistų, atrodo nepraradusi savo pirmykščio žavėsio – saulės išdegintas smėlis, iš sudžiovintų palmių lapų suregzti skėčiai nuo saulės.

“Myfish mushkela”, t. y. jokių problemų

Autobusu į Luksorą išsidardinti reikia anksti, todėl dauguma pakeleivių beveik visą kelią stengiasi užmigti. Lyg lopšinė skamba gidės daugiau nei pusę valandos trunkantis pasakojimas apie tai, kad vykstame į žaliąjį Egiptą. Pro autobuso langus stebime vietinių gyvenimą palei Nilo kanalą – ankstyvų rytą vieni darbuojasi laukuose, kiti pakinkę asiliukus kažkur eina, ir nors gyvenimas čia verda, panašu, kad niekas niekur neskuba. Luksoro ekonomikos pagrindas yra turizmas, grūdinių kultūrų ir cukranendrių apdirbimas, datulės. Derlingos Nilo slėnio žemės sudaro puikias sąlygas žemdirbystei.

Baltas pavydas apima tada, kai pagaliau suvoki, kad vietiniai atrodo kur kas laimingesni gyvendami savo iš molio drėbtose ir palmių lapais padengtose gūžtose, maudydamiesi purviname Nilo kanalo vandenyje nei mes, šiltai apsigobę šildomuose namuose, važinėdami į darbą automobiliu. „Mafish mushkela” (liet. jokių problemų), – jei Alachas davė dieną, duos ir kaip ją pragyventi – toks gal iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas požiūris padeda jiems ramiai gyventi. Jų gyvenimo arterija – Nilas, todėl nevalingai man kilo klausimas – ar jie kada nors yra matę Raudonąją jūrą, dėl kurios į Egiptą veržiasi būriai turistų?

Karalių slėnis be kamerų ir fotoaparatų

Prie Memnono kolosų užtrunkame vos dešimt minučių. Ši stotelė prie dviejų didžiulių 18 metro aukščio, vienišų ir beveidžių statulų tampa pirmuoju išbandymu, kaip ištverti 40 laipsnių karštį. Memnono kolosai – viskas, kas iki šių dienų išliko iš didžiulio Vakarinio kranto komplekso, kuris buvęs Nilo potvynio zonoje, kasmečiai ilgiausios pasaulio upės potvyniai sunaikino čia buvusios šventyklos pėdsakus.

Nuo kolosų iki Karalių slėnio, Egipto faraonų laidojimo vietos tarp Tėbų kalnų, vos kelios minutės autobusu. Šias kapavietes faraonai pradėdavo statytis dar būdami gyvi, sakoma, kad juos statę vergai buvo atvežami naktį užrištomis akimis, kad neišduotų potencialiems vagims, kur palaidotas faraonas (įprasta buvo laidoti faraonus su visais turtais, ginklais ir kitais daiktais, mat tikėta, kad pomirtiniame gyvenime jiems visų tų turtų prireiks – aut. Past.). Karalių slėnyje apie 60 kapų – nuo mažiausių neužbaigtų, iki milžiniškų su salėmis, koridoriais, kameromis ir galerijomis. Dideli turistų srautai ir amžius paprasčiausiai kenkia tokioms senoms vietovėms, todėl ne visos kapavietės atviros turistams, draudžiama fotografuoti ir filmuoti. Nuostabus jausmas prisiliesti prie tūkstantmečio senumo hieroglifų, iki šių dienų išlikusių spalvų. Kadangi užuot mus vedžiojusi po kapavietes gidė ilsisi pavėsyje, jos darbą puikiai perima senutis auksadantis egiptietis, parodęs mums vieną kapaviečių, išsamiai papasakojęs apie joje esančius hieroglifus ir… nepaprašęs už tai nė skatiko.

Hačepsutės šventykla primena tragiškus įvykius

Dešimtį metų nuo 1997-ųjų, kuomet prie Hačepsutės šventyklos buvo sušaudyti 58 turistai, į turistų lankytinas vietas vyko autobusai, lydimi ginkluotų kareivių. Ilgiausias toks konvojus buvo iš 250 autobusų.

1479 m. pr. Kr. mirus Tutmoziui II, Egipto valdovu tapo mažametis Tutmozis III, o regente buvo paskirta Hačepsuta. Abu jie valdė, kol Hačepsuta pasiskelbė faraone. Jos pasistatytoje šventykloje bareljefas vaizdavo jos, dievo Amono dukros, stebuklingą gimimą. Hačepsuta rengėsi kaip vyras, dėvėjo vyrišką galvos apdangalą, nešiojo dirbtinę barzdą, tačiau iš istorijos vėliau ji dingo, kai siekdamas atgauti sostą sukilo Tutmozis III. Jos likimas neaiškus, kūnas nebuvo rastas, o Tutmozis III keršydamas niokojo Hačepsutės pastatytas šventyklas ir skulptūras. Vis dėlto Hačepsutės šventykla mena moterį-faraonę Hačepsutę, kurios vardas reiškia “aukščiausioji tarp kilmingų moterų”. Ji istorijon įrašyta kaip viena pirmųjų garsių moterų pasaulio istorijoje, taip pat viena stipriausių asmenybių Egipto valdovų tarpe.

Kornako šventyklai apeiti reikia kelių dienų

Į Kornako šventyklą, tiksliau, šventyklų kompleksą, turistai patenka eidami iš vakarų į rytus pro vis žemėjančių pilonų eilę. Pro pirmąjį piloną, 113 m pločio, patenkama į Didįjį kiemą, kur stovi Sečio II ir Ramzio III šventyklos. Pro antrąjį piloną patenkama į Ramzio II pastatytą Hipostilės salę – Didžiausią Naujosios Karalystės laikotarpio pastatą, didžiausią po stogu kada nors pastatytą šventyklą. Jos lubas remia 134 kolonos. Iš jų 122 puošia neišsiskleidusio žiedo formos kapiteliai, 12 – išsiskleidusio. Toliau dar keturi pilonai. Priėjęs juos lankytojas patenka į Vidurinės Karalystės kiemą, kur stovėjo anksčiausiai pastatytas šventyklų kompleksas. Tarp trečiojo ir ketvirtojo pilonų yra Pietinė Propilėja, einant link jos patenkama į Sfinksų alėją, kuri jungia Amono šventyklų kompleksą su Mutos šventykla. Amono garbei Hačepsutė skyrė Kornako šventyklos obeliską. Tai aukščiausias Egipto obeliskas, kurio aukštis – 29,2 m. Obelisko viršus kadaise buvo puoštas aukso ir sidabro lydiniu. Mažiausias pilonas Kornake – šeštasis, pastatytas Tutmozio III.

Iš tiesų archajiškos šventyklų liekanos nukelia tūkstantmečius atgal, o hieroglifiniai raižiniai ir didingos sunkiai apglėbiamos kolonos byloja kadaise buvusią didybę. Tačiau Kornako šventyklų kompleksui apeiti reikia mažiausiai kelių dienų, todėl vos per porą valandų tepamatome jos fragmentus… Ir to pakanka, kad saulei leidžiantis važiuojant palei Nilą iš Luksoro suvoktum, jog čia dar sugrįši.