Mintis vykti į Ispaniją šovė dėl trijų priežasčių – karštas smėlis, žydra jūra ir nedidelės kelionės išlaidos. Pirmą kartą vykdami į šią šalį pasirinkome tradicinį maršrutą – iš Kauno į kalnuotąją Gironą. Prieš tai pasidomėjome, kad šis miestas, tai tarsi stotelė, iš kurios nemažai užsienio turistų keliauja po likusią Ispanijos dalį, lengvai ir greitai pasiekia Prancūziją ar nuskrenda į Italiją.

Kadangi iš prigimties viską mėgstu planuoti, ne išimtis buvo ir ši kelionė į labiausiai į vakarus nuo Lietuvos nutolusią ES valstybę. Žinoma, ji prasidėjo nuo skrydžio su pigiuoju “Ryanair”. Tiesa, medžioti bilietus reikėtų pradėti bent prieš keletą mėnesių, kadangi „Ryanair“ karts nuo karto sistemoje paleidžia ir itin pigius skrydžius.

Pirmą kartą skrendantiems lėktuvu dažnai kyla nerimas. Ar pakilimas bus sklandus, ar pilotai sėkmingai nutupdys lėktuvą? Ne išimtis buvome ir mes. Ypač, kai spaudoje vis pašmėžuoja pranešimai apie lėktuvų katastrofas kitose šalyse. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad mūsų atveju viskas įvyko sėkmingai.

Kadangi rugpjūtis – brangiausiai mėnuo Ispanijoje, vietas viešbučiuose rezervavomės prieš mėnesį. Verta pastebėti, kad viešbučių rezervavimo svetainėse kainos kyla kiekvieną dieną. Savo poilsiui pasirinkome ne turizmui skirtą miestelį Mataro, esantį Costa Brava regione prie pat Viduržemio jūros, vos už 20 kilometrų nuo Barselonos. Ši vieta pasižymi puikiu kainos ir kokybės santykiu – čia galima rasti pigesnių viešbučių, kavinėse maistas ne toks brangus, kaip kituose kurortiniuose miesteliuose, o jūra, smėlis ir palmės – rojus keliautojams iš Lietuvos. Be to, iki Barselonos vos pusvalandis kelio traukiniu.

Pirmąja stotele Mataro miestelyje mums tapo trijų žvaigždučių viešbutis „Castell de Mata“. Erdvaus dviviečio kambario su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į kalnus, kaina penkioms dienoms – šiek tiek daugiau nei 1000 litų. Iki paplūdimio reikia šiek tiek paeiti, tačiau viską atperka įspūdingi vaizdai – žydra jūra vienoje pusėje, kaktusai ir kalnai kitoje.

Ispanai – ramūs ir atsipūtę žmonės, siestas ir vakarus mėgstantys leisti su draugais ir giminėmis. Beje, siesta yra laikas vidury dienos, dažniausiai nuo 13 iki 17 valandos, skirtas poilsiui. Jos metu dirbantys žmonės grįžta namo numigti arba pavėsyje esančiose kavinukėse gurkšnoja šaltą sangriją. Vyno mėgėjai apsidžiaugtų sužinoję, kad Ispanijoje jis kelis kartus pigesnis bei skanesnis negu Lietuvoje. Butelį gero vyno parduotuvėje galima įsigyti už 2-3 eurus.

Šioje šalyje, kurioje veši palmės ir didžiuliai kaktusai, net nesinori skubėti. Jei ispanas pasakė „susitiksim penktą“, jis gali ateiti šeštą ir nekils jokių problemų. Tačiau viešasis transportas čia dirba pavyzdingai punktualiai. Jei bent dvi minutes pavėlavai ateiti į stotelę – teks lauki kito autobuso ar traukinio.

Praktiškas patarimas atvykusiems pirmą kartą į šalį, kurioje nacionalinė valiuta – eurai, nekonvertuoti kainų jų į litus. Taip tiesiog bus ramiau, kadangi tris su puse karto didesnės išlaidos gali sukelti ir nervinę įtampą. Parduotuvėse maisto kainos panašios į lietuviškas, kai kas brangiau, kai kas pigiau. Jei yra galimybė pietauti ir vakarieniauti gaminantis maistą namuose – toks variantas pigiausias. Tačiau jei tokios galimybės nėra – reikia nusiteikti, kad maitinimas vienam žmogui dienai (be pusryčių) kainuos apie 20 eurų.

Įvairiausių jaukių ir unikalių kavinukių apstu visuose Costa Brava regiono miesteliuose, kurie palei Viduržemio jūros pakrantę išsidėstę kas keletą kilometrų. Užėjus į vidų būsite kaipmat pastebėti padavėjų, kurie pasiūlys meniu – dažniausiai parašytą ispanų ir katalonų kalba. Gana neįprasta, kad nemažai ispanų, ypač aptarnavimo sferoje, nešneka angliškai, todėl patartina mokėti bent pagrindines frazes ispanų arba prancūzų kalba.

Atvykusiems į Ispaniją tiesiog privalu paragauti tradicinio patiekalo „Paella“ – geltoni ryžiai su jūros gerybėmis (midijomis, austrėmis, vėžiais, krevetėmis, žuvimi) pagardinti citrina. Šis valgis patiekiamas didelėse keptuvėse, o porcija vienam žmogui kainuoja nuo 10 iki 15 eurų. Tiesą pasakius, grįžę į Lietuvą pradėjom ieškoti tokių patiekalų čia, bet turiu pripažinti, kad ispaniškos kokybės kol kas rasti nepavyko 🙂 Ragavome jį Barselonoje, vienai dienai nuvykę pas ten studijavusią draugę. Ką čia verta aplankyti? Žinoma, garsiąją La Sagrada Familia bažnyčią, kurios statybos niekaip nesibaigia jau 130 metų. Taip pat vaikštant mieste siūlau būtinai pasigrožėti unikalia Gaudžio architektūra, apsilankyti jo sukurtame Guelio parke. Įdomių suvenyrų galima lengvai rasti pagrindinėje Barselonos gatvėje La Rambla, nuo kurios kiek nutolus nesunkiai pasieksite ir Olimpinį miestelį, kuris čia liko nuo 1992 m. olimpiados. Kadangi Barselonoje praleidome tik vieną dieną (o tai ir nebuvo mūsų pagrindinis kelionės tikslas), visų dėmesio vertų objektų aplankyti nespėjome, bet tikrai žadame ateityje čia nuvykti ir pamatyti sostinę kitomis akimis 🙂

Dar šiek tiek daugiau verta parašyti apie Costa Brava – Katalonijos regione esančią kalnuotą regioną, pakrantę, pasižyminčią margos architektūros miestais, labai skirtingais paplūdimiais (smėlėtais, uolėtais, akmenuotais), giliais tarpekliais ir pasakiškais kraštovaizdžiais Viduržemio jūros pašonėje. Nusprendę pailsėti šiame regione, tiesiog privalo bent dienai išsiruošti į kelionę automobiliu vingiuotais kalnų keliukais po įspūdingo grožio miestelius – Blanes, Lloret de Mar, Tossa de Mar, Palamos, Empuriabrava, Cadaques. Patarčiau prieš išvyką panaršyti internete ir rasti vietinius (būtent vietinius, ne tarptautinius) automobilių nuomos punktus, kurie siūlo naujus automobilius už mažesnę kainą. Mes pasirinkome „Atesa“, kurioje gavome 2007 metų laidos Citroen C4 už 90 EUR/parai. 140 kilometrų atstumą nuo Mataro iki žvejų mietelio Cadaques ir atgal, kalnuotais keliais, kuriuose maksimalus greitis – 40 km/h, galima įveikti per 8 valandas.

Grįžus į Lietuvą dar ilgai išlieka kvapą gniaužiantys prisiminimai ir užplūsta nostalgija. O galvoje kirbanti mintis į Costą Bravą vykti dar kartą nepalieka ramybėje – ypač lietuviškos žiemos metu.