ieta ,kurioje pabusti yra kažkas nuostabaus !

Vienas garsus žmogus yra pasakęs  ” Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį”.  Tikriausiai visi ,kurie turėjo galimybę pakeliauti man pritars. Taigi pasidalinsiu savo įspūdžiais iš praeitų metų kelionės į Tenerifę .

Jau nuo pat pradžių ,kai sužinojau ,kad turėsiu galimybę ten nuvykti širdis buvo kupina džiaugsmo,smalsumo,nekantrumo .Turėjome išvykti spalio 18 dieną. Savaitę prieš pradėjau planuoti kokius daiktus pasiimti,kokių ne,kurie bus reikalingi,o kurie ne… vietos lagamine nedaug, o vis dėlto dvi savaitės svetimoje šalyje nemažai.. Taip ėjo dienos..Bet gyvenimas nebūtų gyvenimas jei jis mums neiškrėstų pokštų.. Taigi spalio 16 dienos vakarą pasijutau blogai, gerklės ,galvos skausmas ir temperatūra 41 ^o. Buvo gana keista , nes nebuvau linkusi sirgti.. Tačiau… Gėriau vaistus,arbatas ,bet niekas nepadėjo , temperatūra nekrito.. Teko kviestis greitąja..Greitoji nuvežė į polikliniką ,ten daktarai,atliko visas reikiamas procedūras, tyrimai jokios ligos neparodė, todėl tą patį vakarą išleido namo. Su baime laukiau kitos dienos ir neveltui. Dieną temperatūra pakilo iki 38^o .Bet vistiek nusprendžiau surizikuoti,sugėriau vaistų ir tos pačios dienos vakare išskridau. Kelionė buvo netrumpa,skridome 6 val ir sėkmingai pasiekėme savo kelionės tiklą – Tenerifę . Autobusas nuvežė į mūsų viežbutį “Iberostar Torviscas playa “. Viežbutis buvo puikus : paslaugus personalas,tvarkingi kambariai, lauke švarus baseinas  ,o ir už kelių žingsnių net ir pati  jūra . Tiesa dvi dienas jaučiausi ne per geriausiai, bet antibijotikų ir lašalinės (kurią viežbučio kamabryje pastatė mama) pagalba pasveikau ir galėjau džiaugtis atostogų teikiamais malonumais.

Nuo  atostogų trečios dienos labiau pradėjome tyrinėti miestą, pakrantes esančias šalia mūsų viešbučio. Išeidavome ryte ir grįždavome  per pietus .Grįžus dar spėdavome pasidžiaugti saule , maudynėmis. Ketvirtą dieną užsisakėme kelionę į ” Loro parką “. Loro parke matėme papūgų,delfinų,jūros liūtų ir orkų pasirodymus ,kurie ilgam įsirėžė į atmintį . Tos pačios kelionės metu aplankėme ir natūraliai gamtos suformuotas skulptūrų parką,  bei garsųjį Teidės ugnikalnį . Į Teidės ugnikalnį pasikelti nepavyko dėl stipraus vėjo ,bet užtad galėjome pasigėrėti jo grožiu iš apačios.

Po kelių dienų sugalvojome patys apkeliauti dalį salos, todėl išsinuomavome automobilį. Į kuprines įsimetę vandens ,truputį maisto , žemėlapį pradėjome kelionę. Pamatėme įvairiausių vaizdų, papludimių, miestelių. Tik kalnuose šiurpino siauri keliukai,netgi iš pradžių manėme , kad tai viepusis eismas ir atsipalaidavę taip pat užsiėmę visą kelią kilome į kalną ,laimei kildami pamatėme gražią sustojimo vietą,kur sugalvojome pasidaryti nuotraukų ir išgerti kavos.Gerdami kavą pastebėjome iš kalnų besileidžiančias mašinas ir tik tada susivokėme ,kad tai dvipusis eismas . Buvo ir stresinių situacijų,kai reikėjo  mažame miestelyje esančiame ant kalno sustoti prie sankryžos ir praleisti mašinas. Sustojome ,bet kai reikėjo pajūdėti iš vietos nebegalėjome ,mašina pradėdavo riedėti atgal vos tik bandydavome pajudėti iš vietos,tačiau po kelių bandymų šiaip ne taip mums pavyko ! Vakarop patraukėme namo.

Po dviejų dienų gavome pasiūlyma aplankyti La Gomeros salą,kuri garsėja tuom ,kad čia išlikę augalai evoliucijos eigoje išlaikė savo autentišką didelį dydį ( pvz : ten auga ir Lietuvoje įprastos pienės, lauro medžiai ,tik jų dyžiai gerokai didesni ). Susižavėję šia mintimi ,kad pamatysime didžiules pienes nusprendėme aplankyti La gomeros salą. Tam jei norėjai patektį į  šią salą reikėjo keltis keltu. Kelionė keltu truko valanda,kuri net LABAI prailgo,nes vandenyno bangavimas buvo gana didelis, tai daugelis prasėdėjo susiėmę už galvų ir skaičiavo minutes kol atplauksime( ne išimtis buvau ir aš ).Kai atplaukėme mus nuvežė pamatyti tų įspudingųjų pienių . Pamatėme tik tris pienes ,o  tikėjomes viso lauko. Na žinoma dydis viršijo žmogaus ūgį,bet tikėjomės kažko įpūdingiau .Taip pat teko išgirsti vietinių susikalbėjimo būda – švilpimą. Net dabar vietinių vakai privalo mokėti švilpti yra vykdamos specialios pamokos. Aplankę La Gomeros salą grįžome atgal į viežbutį.

Kai jau atėjo metas grįžti į Lietuvą širdis džiaugėsi ,bet kartu ir liūdėjo . Ši sala tapo tokia pažįstama ir tokia artima ,kaip antri namai į kuriuos gal kažkada pavyks dar kartą sugrįžti . Taigi ,nei jokie pinigai sukaupti banke,nei brangiausi daiktai neatstos kelionėse patirtų įspūdžių, džiaugsmo , išgyvenimų . Tai tokie paprasti dalykai ,kurie išlieka visam gyvenimui mūsų atmintyje. Keliaukite ir džiaukitės gyvenimu !