„Pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, perskaito tik vieną jos puslapį“ – štai ir mes ryžomės perskaityti bent vieną nedidelį pasaulio knygos skyrių. Rytų Europos skyrių. Nežinojome kur ir kaip ar kada kurnors atsidursime. Ryžomės velykinę laimę bandyti, stovint ant kelio, iškėlus nykštį. Minusinė temperatūra negąsdino, kukliai šildimės viltimi ir aišku saikiais dievų gėrimų lašais. Išsiskirstėm kiekvienas poromis, kad pavargusiems kelių titanams mus lengviau pamėtėt būtų. Šitaip prasidėjo Jo ir Jos pasaulio knygos skaitymas.

 

Pirma diena. 5:00. Rytas.Pakilome, miegoję tik keletą valandų, dar šiltuose ir jaukiuose tėvų namuose Klaipėdoje. Suvalgėme vakarykštės vištienos likučius, perlaužėme laimės kauliuką ir entuziastingai pajudėjome stoties link. Apsikeitę paskutiniais viltingais žvilgsniais su tėvais,  įlipome į autobusą, kuris po kelių valandų paleido prie istorinio devintojo forto, Kaune. Drebančiomis ar iš džiaugsmo ar iš baimės rankomis, atsistojome prie pirmosios kolonėlės ( aišku pakeliui, Ji ėjo kukliai, o Jam prisireikė išbandyti trapų pavasario ledą…Nesėkmingai. Matyt, Lietuvos žemelė paskutinį sykį pakrikštyjo kojas ir šitaip palinkėjo sėkmės kelyje).

 

9:00. Pralaukus daugiausia pusvalandį, mus paėmė vyras, kuris tvirtino turintis tarplanetinės patirties. Sužinojome, kad žmonės gyvena net po 20 gyvenimų, o Žemė, ne kas kita, kaip kosminių šiukšlių talpykla. Na, o jo pasakojimą galutinai užbetonavo nuoširdi išpažintis: „Stipriai gėriau 10 metų, bet štai, vieną dieną praregėjau“. Tada neliko abejonių, kad šį mūsų trumpalaikį gelbėtoją tikrai perkirto kosminis ar koks tai dvasinis nušvitimas. Paleidęs mus prie Marijampolės palinkėjo kosmiško išganymo ir nurūko toliau, turbūt, savo mahometiško žodžio skleisti.

 

10:30. Ir kur gi kitas mūsų išganytojas, padėsiantis keliauti į mūsų tuometinę pažadėtają žemę – Čekiją?

 

Na ir pasirodė, pasirodė su savo laikinais namais, transportu maitintoju – išdidžiuoju sunkvežimiu. Nekalbėjo niekaip, tik lenkiškai, o mes šitos čiulbesių kalbos nemokėjome, tad grįžę į akmens amžių kalbėjomės garsais ir ženklais. Buvome šiek tiek modernesni nendartaliečiai, turėjome žemėlapį ir GPS, tad šiaip ne taip pasiekėme Varšuvą.

 

18:00. Niekada nemaniau, kad greitas maistas gali būti toks skanus. Turėjau nuostatą. Bet visos nuostatos dingsta, kai pirminiai instinktai muša botagu. Susiradome mums tinkantį transportą ir nukeliavome į pirmuosius nakvynės namus, pas itin svetingą, mums pirmą kartą matyta lenkaitę Anią, pasisiūliusią mus priglausti.

 

Visi šeši drąsuoliai vargais negalais susitiko. O mama mija Praleidome keleta dienų Varšuvoje. Buvome ir apvogti ir paklaidinti. Bet kas tie maži nemalonumai visos kelionės kontekste?

 

Trečia diena. 10:00. Išaušo lemtingasis rytas ir be jokių trigdžių, pasiekę pagrindinį kelią, vedantį iš Varšuvos, atsistojome su iškeltu nykščiu. Tikėjomės pasiekti Wroclavą. Bet mūsų sėkmė leido mums kurti sau didesnius tisklus. O gal visgi pasieksim tikslą? Tačiau, viltis kvailių motina ir net kartais savo vargšus vaikus visai meiliai globoja. Nukeliavome iki Lodz miesto. Tik ką palikti ant kelio, sulaukėme savanorio vežėjo. Jaunuolis, su juokingu akcentu ir smagiomis istorijomis, pasisiūlė pavežti bent 40 kilometrų, vėliau jam teko nusukti. Tačiau įpūtęs magiškos energijos, leido tikėti, jog Praha šįvakar sulauks savo piligrimų.

 

Keliavome keliomis mašinomis  po 20km, po 100km. Artėjant vakarui, mus paėmė vokietis, kurio mašinoje grojojo šovinistinė muzika (vokietis taipogi, nekalbėjo niekaip, tad Jam ir Jai teko pavargti, kol galiausiai suprato, ką jis nori mums pasakyti vis vartodamas visiem aiškų žodį „Kaniec“. Na ir supratom: Kaniec – tai autostradai kaniec ). Paleido mus labai liūdname Lenkijos pasienio kaime, šalia „very good gas station“, kur net dykumų rožės neauga, o vieninteliai gyventojai – laukiniai, pseudo sarginiai šunys ir keletas miškuose brandinto skystimėlio prisiragavusių vietinių.

 

Ėjome. Temo. Šalta. Paėmė pirmoji moteriškė. Paleido 5km nuo mažo kaimuko su apgriuvusiais tvartais, viena mašina per valandą, šešiomis trobomis ir neblogu dvariuku( „Kur miegosim? Miške? Apgriuvusiame tvarte, o gal mėšlu dvokiančioje šieno kupetoje? Ne! Prahoje!“ – nusiteikė Jis ir Ji. Ir ėjo išsigelbėjimo ieškoti į dvariuką). Pasiskundėme kaip gi sunkiai šiandien keliavome ir dvariuko administratorius nė nemirktelėjęs pasiūlė nuvežti iki degalinės, šalia kelio į Ostravą.

 

18:00 -20:00. Sustirę kaip valkataujantys kačiukai žiemą, nesustojus nė vienam automobiliui, pradėjome kalbinti žmones, gal visgi yra važiuojančių į Ostravą? Galiausiai, pasiūlę pinigų, išrpašėme vieno vaikino mus ten pamėtėti. Pinigų jis nepaėmė, matyt, įsitikino, kad neplanuojame jo nuskriausti ir atimti mašiną.

 

3:00. Naktis. Bastomės, išbalusiais veidais. Ieškodami prieglobsčio (mat Ostrava turi tik viešbučius, ir tai tik su išankstinėm rezervacijom. Jis ir Ji nusprendė prasivažinėti viešuoju transportu naktį, nes toks čia egzistuoja). Stovim stotelėje, o ten, kampe, vaikinas, akivaizdžiai girtas, valgo kebabą ir nusprendęs, kad reikia mus pašnekinti, priėjo. Radekui 29 metai. Jis jau daug metų bando baigti geografijos bakalaurą. Jį tądien paliko mergina, todėl jis gerė. Kodėl paliko? Dėl tos pačios priežasties, nes gėrė. Matyt, ir bakalauras vis nėjo į pabaigą, nes gėrė. Radekas, pamatęs mūsų desperatiškus veidus, pasiūlė nakvynę pas jį ir vis eidamas keliu kartojo“ I hope you won‘t kill me in my sleep“. Pavaišino savo  (tada jau buvusios) merginos tėčio gaminta slyvine, savo mamos saldžiu vyniotiniu, paklojo miegamąją vietą ir leido padėti pavargusias galvas iki ateinančio ryto.

 

Bijojome, kad pabudęs mūsų neprisimins. Tad stengėmės tyliai išeiti. Visgi Radekas pabudo nuo mūsų sukelto triukšmo ir apsidžiaugė mus pamatęs. Pasiūlė likti, na, o jei ne likti, tai bent išgerti slyvinės, kad kelias nedulkėtų.

 

Ketvirta diena. 14:00. Šiap ne taip pasiekėme Brno priemiestį. 200km iki Prahos. Beprotiškai didžiulis srautas mašinų ir 4 valandos sniego, krušos ir alinančio odą vėjo ( Ji jau nebekūreno vilties, o jis dar tikėjo. Jis ir Ji susikibo rankomis ir nusprendė eiti. Eiti į traukinių stotį, pasigauti paskutinį traukinį į Prahą ir kaip civilizuoti kapitalistinės visuomenės žmonės pasiekti tikslą. Tačiau Jis paprašė dar 15 minučių, tikėdamas , kad lietuviškasis krikštas dar neišgaravo. Ji įsikniaubė į Jį, slėpdama nuo vėjo veidą ir Marijampoliečio kosminė energija perskrodė vieno Prahiečio galvą.) Štai ir mūsų Mozė, kuris padėjo pasiekti mūsų pažadėtąją žemę. Net nakvynę savo namuose pasiūlė, ar gal net maisto nupirkti.

 

 

 

Pasiekėme Prahą. Praleidome keletą dienų. Grįžome taip pat. Su nuotykiais, su viltimis ir sėkme. Sutikome tik du iš likusių keturių bendražygių. Kiti du, mūsų tuometinėmis žiniomis, leido naktį Wroclaw‘e, apleistame bulvių angare.

 

Perskaitėme šį skyrių savaip. Pažinome Jį ir Ją tokius, kokių niekada jaukiuose namuose nepažinsi. Atradome žmonių gerumą, atvirą langą, kai durys uždaros, pasitikėjimą ir begalinę kantrybę. Jis ir Ji iki šiol mėgsta keliauti. Jis keliavo vasarą į Italiją, taip, kaip ir į Čekiją. O Ji taip ir nebepasiryžo. Gal dar ne laikas pešti sėkmei plaukus, nors ir dairomasi į kelius, vedančius į Romą. Tik gal šįkart norėtųsi kelti sparnus, o ne nykštį, nes kartais norisi pabūti nerūpestingu paukščiu, ieškančiu šiltos vietos peržiemoti.