2013 metų vasarą,su draugu susiruošėme nukeliauti į Austriją autostopu.Mūsų kelionės tikslas buvo pasiekti Krimlio krioklį Austrijoje, kuris yra vienas didžiausių Europoje.Kelionę pradėjome nuo Prienų miestelio ir keliavome iki Kauno, o vėliau išvykome į platųjį pasaulį.

Iki Lenkijos pavėžėjo fūristas.Mes nemokėjome rusų kalbos,o jis nemokėjo anglų kalbos,tačiau žemėlapis padėjo susišnekėti.:) Supratome ir tai,kad jis sakė,jog prie Lenkijos sienos mus turės išleisti,nes gali tikrinti ir tada jam bus bauda,tačiau privažiavus Lenkijos sieną,vienam iš mūsų liepė pasislėpti,kad niekas nematytų,ir sėkmingai pravežė pro sieną.Pravažiavome ir fūristas pradėjo rėkti urą!! Zašibys !!;D Vėliau aikštelėje suradome fūristą lietuvį,su juo pravažiavome beveik visą Lenkiją,iki Čekijos sienos buvo likę apie 80kilometrų.Buvo jau vakaras,fūristas sakė kad ryte kelionę galėsime tęsti su juo,tačiau mes nespėjome susikrauti savo palapinės ir pusryčių puodų į kuprines,todėl teko keliauti tranzuoti toliau.

Ant kartono užsirašėme du Lenkijos miestų pavadinimus,viename iš jų buvome padarę klaidą,todėl tikriausiai niekas ir nesustojo.Ištaisę klaidas,sulaukėme dviejų panelių,kurios nuvežė gana nemažą atstumą kelio.Jos mus paleido Bielsko-Biala mieste,iš kurio mums reikėjo nusigauti į Cieszyn miestą.Turėjome eiti nemažą kelio galą,kol kas nors sustojo,reikėjo kaip nors išeiti iš to miesto.Kai buvome netoli Čekijos sienos,tranzuoti turėjome vidurį kelio,ir tada sustojo vaikinas,sakė kad jis dirba išminuotoju.Jis mus paleido prie Čekijos sienos,Buvo labai karšta popietė,todėl nuėjome po tiltu papietauti.Ten radome ir upelį kuriame galėjome pabraidžioti ir atsigaivinti.Grįžę į kelią tranzuoti toliau ir tęsti savo kelionę susitranzavome jaunavedžius iš Australijos.Pasirodė keista,kad jie iš taip toli,todėl pasiteiravau dar kartą iš kur jie,gal iš Austrijos,sako ne,mes iš Australijos,tai mūsų povestuvinė kelionė po Europą.Jie mus nuvežė į Vieną,taigi su jais pravažiavome visą Čekiją 🙂 Buvo labai sunku išvažiuoti iš Vienos,nes keliai vedė į visas puses,o tranzuoti nėbuvo kaip.Aplinkui važinėjo visokiausi arabai ir čigonai.Pasidarė nejauku,o jau ir temti turėjo pradėti.Todėl nusprendėme su draugu pabandyti tranzuoti,o jei nepavyks,eisime ieškotis vietos ir statyti palapinę.Iš karto pasakiau,kad jei sustos koki nors neaiškūs žmonės,nevažiuosim su jais.Tačiau užsirašę ant kartono A1 kelias,po kelių minučių sustojo vaikinas su nauja savo mašina ir išvežė mus iš Vienos.Paleido degalinėje,kur buvo ir poilsio namai,jis mums sakė,kad galėsime pernakvoti ten,tačiau jis nežinojo,kad mes neturėjome pinigų.Todėl išsilaipinę išsitraukėme iš kuprinės sausainių,riešutų ir vandens,norėjome pavakarieniauti,tačiau prie mūsų priėjo mergina ir paklausė gal norim kad pavėžėtų,mes žinoma sutikom. Kitą rytą tranzuoti sekėsi nekaip..buvo beprotiškas karštis,viena moteris mus nuvežė visai į kitą kelią nei mums reikėjo.Teko lipti per aukštą tvorą ir stovėti greitkelyje,kur mašinos važiuodamos beprotišku greičiu net nesiruošė sustoti.Su draugu nusprendėme nebetranzuoti.Pradėjome tiesiog eiti.Vandens turėjome nebedaug.Buvo be proto karšta.Ir po valandos ėjimo,už maždaug 50metrų atstumo,pamatėme sustojusią mašiną.Pradėjome iki jos bėgti.Sustojo kaip aš sakau savanoris vaikinas,kuris mus nuvežė nemažą kelio galą.Jis buvo labai plepus,o mes nei vienas neturėjome jėgų kalbėti.Nuo mūsų upeliais tekėjo prakaitas.Tačiau pokalbį teko palaikyti.Atsidūrėme aikštelėje,kur susiradome fūristą,kuris mus vežė beveik iki Salzburgo miesto.Kadangi mes nemokėjome rusų kalbos,jis mums užrašė laiką,kada išvyks.Kol jo laukėme,aikštelėje žaidėm su skraidančia lėkšte ir kamuoliuku.Vis artėjome prie savo tikslo,prie krioklio;]

Dagalinėje klausinėjome žmonių,gal jie važiuoja ten kur mums reikia,ir radome vieną panelę,kuri mus paėmė.Būdami Salzburge paėmėme jos dar du draugus iš darbo ir keliavome toliau.Važiuojant pro miestą jie mums daug apie jį pasakojo,lyg gidai.Pasirodė labai jaukūs ir mieli žmonės 🙂

Na ir išsilaipinę iš jų automobilio iki tikslo buvo likę pravažiuoti tris miestelius.

Nuėjome į vieną degalinę,ir pradėjome klausinėti žmonių,gal jie važiuoja į tą pusę,kur mums reikia.Tačiau ten užsukdavo daugiausiai vietinių žmonių.Po kiek laiko prie mūsų atėjo degalinės pardavėja ir paklausė kur mes keliaujam,pasakėm kad į Krimlio kaimelį prie krioklio,tada ji atsakė,kad važiuoja traukiniai,o mes jei pasakėme kad neturime su savimi visiškai pinigų.Kad keliaujame be pinigų.Tiesiogine ta žodžio prasme ji stovėjo išsižiojusi.Tada paklausė ką mes valgom ir kur miegam,atsakėm kad maisto turim pasiėmę,o miegame palapinėje.Ji sakė,kad paklausinės žmonių,gal kas nors važiuos į tą pusę.Po kiek laiko ji mums atnešė vandens ir didelį sumuštinį,o dar po penkių minučių atvedė senelį,kuris mus nuveš iki kito miesto su taksi 🙂 Kol važiavome su taksistu,jis pasakojo kad yra buvęs Lietuvoj,jog lankė Trakų pilį.Taigi iki kelionės tikslo jau visai nedaug!!! Tranzavome iš autobusų stotelės,sekėsi visai neblogai,iki vieno miestelio nuvežė vaikinas,o iki pačio krioklio nugabeno jauna mergina su draugu.Kai jie paklausė iš kur mes ir ko ten važiuojam pasakėm kad autostopu keliaujam pamatyti krioklį,jie pradėjo iš mūsų juoktis,kad važiuojam į jų kaimą pažiūrėti krioklio.

Kad ir kaip kartais buvo suku keliauti,ne kartą norėjosi viską baigt ir grįžt namo,kai nebebūdavo jėgų norėjosi kristi ir nesikelti,tačiau tas jausmas kai pasieki savo tikslą,ilgai keliautą ir atkeliautą,apima nepakartojamas jausmas.Tada tikrai supranti kad viskas gyvenime įmanoma:)

Galiu pasigirti,kad teko miegoti Alpėse,nors ir buvo labai šalta,tačiau jėėga!!

Žinoma teko grįžti kažkaip ir namo kitą dieną.Sekėsi sunkokai išvykti iš Krimlio miestelio,tačiau pavyko.Namo keliavome per Vokietiją ir Lenkiją.Miegodavome miške,šalia degalinių,lipome per tvoras,buvome ilgą laiką nesiprausę,o kai turėdavome vandens buvome patys laimingiausi 🙂 Iki Lietuvos grįžome su lietuviu fūristu.Ši kelionė buvo įdomi tuo,kad sutikome daug įvairių ir skirtingų žmonių.O labiausiai džiaugiuosi tuo,kad viskas pavyko gerai ir tikslas buvo pasiektas 🙂